Miestai » Apie Vilnių
Vilnius Lietuvos sostinė ir didžiausias miestas, Vilniaus apskrities, rajono ir miesto savivaldybės centras. Įsikūręs Neries ir Vilnios santakoje. Vilnius yra arkivyskupijos centras, nuo 1579 m. universitetinis miestas.
Miesto vardo kilmė
Miesto vardas kilo nuo upės, kuri teka pro miestą, vardo Vilnia (naujadaras Vilnelė). Upėvardžio Vilnia kilmė sietina su bendriniu lietuvių kalbos tarminiu žodžiu vilnia, kurio labiau paplitęs variantas vilnis, reiškiančiu banga. Taip upė buvo pavadinta dėl sraunios tėkmės. Lietuvių kalboje yra gana daug vietovardžių, kilusių nuo vandenvardžių pvz., Alovė, Dūkštas, Rusnė ir kiti.
Senasis lietuviškas miesto vardas lietuvių kalboje neįsigalėjo ir buvo pakeistas žodžiu Vilnius (žodžio kiltis nuo tos pačios upės). Šio pasikeitimo priežastys nėra visiškai aiškios, bet žodžio Vilnius formos minimas rašytiniuose šaltiniuose nuo XVI amžiaus. Pirminė lietuviška miesto forma Vilnia yra išlikusi slavų kalbose.
Istorija
Nėra tiksliai nustatyta kada įsikūrė Vilniaus gyvenvietė apie miesto įkūrimą byloja legenda. Vilnius pirmą kartą paminėtas rašytiniuose šaltiniuose kunigaikščio Gedimino 1323 m. rašytame laiške Vokietijos miestams, kuriame jis kvietė vokiečius ir žydus keltis į Vilnių. 1387 m. kovo 11 d. Jogaila Vilniui suteikė Magdeburgo teises.
Tarp 1503 ir 1522 m. miestas buvo apjuostas siena su devyneriais vartais ir trim bokštais. 1579 m. Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Steponas Batoras mieste įkūrė universitetą. Universitetas greitai tapo svarbiausiu regiono moksliniu ir kultūriniu centru. Vilnius taip pat tapo žydų kultūros Šiaurės Europoje centru.
Nuo 1795 m. iki Pirmojo pasaulinio karo kaip ir visa Lietuva Vilnius buvo Rusijos imperijos sudėtyje. Po 1831 m. sukilimo Rusijos valdžia uždarė Vilniaus universitetą kaip nacionalistinių jėgų židinį. Vilnius vystėsi kaip Rusijos gubernijos sostinė, tačiau turėjo ir regioninę reikšmę. XIX a. iki išaugant Minsko reikšmei Vilnius buvo baltarusių nacionalinio judėjimo centras. Svarbiausi baltarusių poetai ir rašytojai savo darbus spausdino Vilniuje.
1920 m. Vilnių okupavus ir netrukus aneksavus Lenkijai, Lietuvos sostinė buvo perkelta į Kauną. 1939 m. prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, tų metų spalį Vilnius vėl grįžo Lietuvai, tačiau netrukus kartu su visa Lietuva buvo okupuotas ir aneksuotas Sovietų Sąjungos (Kaunas faktiškąja Lietuvos sostine liko iki 1944 m. vasaros, t.y. iki antrosios sovietinės okupacijos pradžios).
1941 m. vasarą vokiečių kariuomenei užėmus Lietuvą, didžioji dauguma žydų gyventojų tapo nacionalsocialistų vykdytos žydų naikinimo politikos aukomis. Daug jų buvo suvaryti į getą Vilniaus senamiestyje, išvežti į koncentracijos stovyklas ir ten nužudyti. Nuo 1944 iki 1990 m. Vilnius buvo Lietuvos TSR sostine, o nuo 1990 m. atkurtos Lietuvos Respublikos sostine, 1991 m. LR AT nutarimu patvirtinti didysis ir mažasis miesto herbai. 1994 m. Vilniaus senamiestis įtrauktas į UNESCO Pasaulio kultūros paveldo sąrašą.
Demografija
19201939 m. Vilnius priklausė Lenkijai ir jame gyveno daugiausiai lenkai ir žydai. Dabar lietuviai yra vyraujanti grupė: 2001 m. Vilniuje gyveno 542 287 žmonės. Iš jų etniniai lietuviai sudarė 57,8 %, lenkai 18,7 %, rusai 14 %, baltarusiai 4 %, žydai 0,5 %, kiti 5 %.
Informacija paimta iš čia.
